"SAIL" - jaunimo mainai Kipre

Mariaus įspūdžiai dalyvaujant Erasmus+ jaunimo mainuose Kipre

Šarūnas Bačiliūnas

12/7/2021 3 min read

Sutikite, pirmieji kartai būna įspūdingiausi. Pirmasis bučinys, pirmasis TAS kartas, pirmasis automobilio vairavimas, skrydis lėktuvu ir pan.

Kartą du jaunuoliai, susipažinę viename savanorystės renginyje sugalvojo nuvykti į Erasmus+ jaunimo mainus. Abu buvo labai užsidegę šia idėja, nes buvo domėjęsi, apie atsiliepimus, kokie smagūs būna jaunimo mainai. Vienas jaunuolis išsiuntė laišką ir jau po kelių dienų gavo atsakymą, kitas, kiek suabejojęs šiuo žingsniu, nusiuntė vėliau ir laukė kiek ilgiau atsakymo. Jau buvo kilę abejonių, kad galbūt neatrinko, bet viskas išėjo į gerą, nes po savaitės atsakė, kad jis „in“!

Galvoje sukosi begalė minčių, nuo to, ką būtiniausia reikia pasiimti į kelionę, iki – ką ten veiksime ten nuvykę, su kuo susipažinsime, ar viskas vyks sklandžiai, pvz.: skrydis, ar nepaves sveikata, juk visur siaučia covidas ir t. t. Viskas susidėliojo į savo vietas, nes turėjome nerealų komandos lyderį, kuris viską išsiaiškindavo ir informuodavo kitus komandos dalyvius,. Užpildžius visus reikiamus dokumentus ir formas teliko laukti tos lemiamos skrydžio dienos.

Spalio 24-ta, šešios valandos ryto ir penki vyrukai (likusi komandos dalis atskrido sekančią dieną) iš komandos laukia skrydžio į Atėnus. Visų mintyse – tik noras, kuo greičiau palikti šį niūrų, depresuotą orą. Atskridę į Graikiją, jau buvome geresnės nuotaikos, nes pirmą kartą pamatėme saulę per visą rudens laikotarpį. Nekantriai laukiant paskutinio skrydžio (Atėnuose reikėjo persėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Kiprą, Larnakos oro uostą) pradėjome aiškintis, kaip mes nuvyksime į paskirties vietą. Atskridus į Kiprą, organizatorė paskelbė, kad yra autobusiukas, kuris nuveš mus iki tos vietos, kur vyks mūsų projektas. Sulaukę autobusiuko, sulipome ir patraukėme link galutinio tikslo. Labai pasisekė, kad, važiuodami autobusiuke, kartu su kitų šalių dalyviais, nugirdome, kaip jie ištarė mūsų vietos pavadinimą – - „Enalia”, ir supratom, kad mums reikia sekti paskui juos. Taip susipažinom su pirmaisiais projekto dalyviais, mūsų draugais, kurie buvo atvykę iš Slovakijos.

Per visą laikotarpį pamatėme nerealių vietų Kipre ir tai tik aplankėme mažąją Kipro dalį. Visi gyventojai, dalyviai buvo tokie malonūs, bendraujantys, šilti, norėjosi, kuo daugiau pažinti visus. Atvažiavę mes vos galėjome taisyklingai ištarti angliškai sakinį, bet pralaužę ledus kalbėjome nesustodami ir be jokios baimės jausmo. Kiekviena diena prasidėdavo nuo „Energizer”, tai toks dalykas, kuris geriau prabudina nei šimtas žadintuvų paleistų vienu metu. Kiekvienos šalies dalyviai turėjo galimybę pasireikšti ir pravesti „Energizer“, tai galima būtų apibūdinti kaip rytinės mankštos ir žaidimų miksą. Po jų vykdavo įvairūs užsiėmimai. Labai patikdavo, kad projekto dalyvius iš įvairių šalių visada suskirstydavo į skirtingas komandas atlikinėti įvairias užduotis, orientacines. Tai suteikdavo galimybę ne tik labiau susibendrauti su visais asmeniškai, bet ir išgirsti jų požiūrį apie tam tikrus dalykus. Viso projekto metu vykę užsiėmimai labai pakeitė mano požiūrį apie veiklas vykdomas lauke. Praleidę lauke savaitę, gerame ore, pamiršome apie darganotą orą Lietuvoje, sunkumus studijose, asmenines problemas, apie visą negatyvą, kuris slegia šiame viruso laikotarpyje.

Visiems, kurie dvejoja, bijo palikti savo darbus, užsiėmimus, rūpesčius savaitei, arba tiesiog bijo naujovių, lipti iš komforto zonos – jaunimo mainai yra geriausias dalykas judėti į priekį. Vienas dalykas, kad atsiplėši nuo kasdienybės, įprastos aplinkos, rutinos, pamatai gyvenimą kitu kampu, aplankai kitas šalis, susipažįsti su naujais žmonėmis iš skirtingų kultūrų, susidraugauji su įvairiais asmenimis, kurie galbūt išgyvenę daug daugiau, bet nespėtų išpasakoti per tą trumpą savaitę. Galiu pasakyti tik, kad sunkiausias dalykas buvo atsisveikinimas. Yra neįtikėtina, kaip galima taip greitai prisirišti prie atrodo visiškai nepažįstamų žmonių, susibičiuliauti per mažiau nei dešimt dienų, atrodo lyg išvyksti ir palieki dalelę savęs. Visas projektas baigėsi gera gaida, kadangi sukūrėme susirašinėjimo grupė, kurioje yra visų kontaktai, kad atvykus į kolegų gimtinę, galima bus su jais vėl susimatyti. Taip pat viena panelė iš Rumunijos pasiūlė „sužaisti“ su „Google maps“, tai yra kai tik atvyksi į jaunimo mainų draugų gimtinę, iššoks pranešimas, kad priminti apie ten gyvenančius senus draugužius. Ta mintis, kad dar visi susimatysime kažkada, labai visus pradžiugino. Paskutiniam žodžiui tarti, kaip pasakytų Rumunijos grupė- jaunimo manai buvo BOMBA!